Sielonešė / The Host

Seniai čia neberašiau, todėl nutariau pasidalinti savo įspūdžiais apie neseniai matytą filmą, pastatytą pagal „Saulėlydžio“ sagos autorės Stephenie Meyer knygą „Sielonešė“. Atsiliepimai kaip ir įprasta buvo labai prieštaringi: vieni liaupsina, kai kas laiko net geresniu už visiems puikiai žinomą vampyriškąjį bestselerį, tuo tarpu kiti peikia ir smarkiai nuvertina. Tad eidama į šią juostą truputį abejojau, ar po „Saulėlydžio sagos“ neteks smarkiai nusivilti.

Iš pradžių siužeto liniją šiek tiek sudėtinga buvo suprasti, nes kai kurios kūrinio detalės ar kodėl viena ar kita įvyko kėlė neaiškumų. Galbūt taip dėl to, prisipažinsiu, kad nesu skaičiusi knygos, tačiau filmas savotiškai įtraukė. Buvo įdomu stebėti ir kitokios tematikos Meyer kūrinį. Vis dėlto kūrybos bruožų panašumų buvo galima įžvelgti ne vieną. Pirmiausia, mistika. Vėl antgamtinės būtybės, tik šįkart ateiviai. Toliau idealios meilės tematika, bet kaip gi be jos? Santykiai tarp žmogaus ir nežemiškos būtybės, savotiškas meilės trikampis, tik čia dvi asmenybės su skirtingais jausmais viename kūne, ir pagaliau laiminga (bei šiek tiek netikėta) pabaiga, po kurios kažkodėl akyse iškilo Belos su Edvardu ir Nesės su Džeikobu paveikslas.
Filmui įpusėjus pradėjau truputį nuobodžiauti. Kaip 2 valandų turkmės, manau, buvo šiek tiek ištemptas. Be to, ir daug veiksmo nebuvo, vizualinių efektų taip pat, ne kartą jautėsi dirbtinumas tiek iš techninės pusės, tiek aktorių vaidyboje, o ir garso takelis stipriosiomis savo pusėmis labai nepasižymėjo, kad vos išėjus iš kino salės, dar ilgai girdėčiau kokią gera melodiją, ar grįžus namo, norėčiau ją paklausyti dar kartą Youtube.
Labiausiai turbūt, kas patiko ir gyvino filmą, tai meilės akimirkos, žavios spalvos, akių efektai, gražūs vaizdai, pagrindiniai herojai ir... idėja.

Apie ką gi visa tai? Arba ką gero pasiėmiau iš šio kūrinio?

Ilgai dar svarsčiau, bet grįžus namo pagaliau priėjau prie išvados, kad žmogiškumas, jausmai, pojūčiai, prisiminimai, o svarbiausia, pagrindinė mintis, parodyti, koks brangus ir gražus yra gyvenimas, turbūt ir bus tas varikliukas, kuris ir daro šią istoriją unikalią.

Reziumė

Filmu nenusivyliau, nors ir nebuvo kažkas tokio, kad pasakyčiau wow bei stačia galva pulčiau ieškoti knygos, kaip buvo su „Bado žaidynėmis“, tačiau nesigailiu, kad pamačiau šį filmą. Manau, tikrai buvo verta. Jau vien dėl S. Meyer.

Vertinimas: kadangi IMDb šiuo metu beveik šešetas, todėl pridėsiu dar balą nuo savęs už Wandos ir Iano atsisveikinimo sceną bei bučinį, atgaminusį man šiek tiek gražių prisiminimų, ir galutinai vertinu 7/10.