2013 m. vasario 12 d., antradienis

„Bado žaidynių“ trilogija

Naujas perliukas, apie kurį girdėjus buvau jau labai seniai. Taip pat ne vieną kartą išgirtas kūrinys, tačiau iš pradžių didelio susidomėjimo tam nejaučiau. Galbūt, dėl to, kad kaip pasaulinio mąsto bestseleris, vertė manyti, kad tai bus tik dar viena fantastinė knygiūkštė, bandanti nurungti legendines „Hario Poterio“ ir „Saulėlydžio“ sagas. Nepataisė nuomonės ir ekranizuota pirmoji dalis, kurią deja, bet mačiau anksčiau nei kad paėmiau į rankas knygą. Ruošimasis kažkokioms žaidynėms, žudynės ir požiūris į žmogaus gyvybę suerzino, tarsi ji nieko nereikštų. Režisierius per daug nepersistengė ir neskaičiusiam knygos žiūrovui nedaug ką ir tepaaiškino.
Vis dėto prieš didžiąsias metų šventes netikėtai gavau visas tris knygas ir neseniai užbaigiau paskutiniąją dalį – „Liepsnojantis įniršis“. Istorija ne tik įtraukė bei nesinorėjo atsitraukti nė akimirkos, bet ir pakeičiau kardinaliai nuomonę apie kūrinį. Taip pat galėjau objektyviau įvertinti ir filmą.
Trumpai apie istoriją:
Žaidynės vykstančios Paneme (lyg ir Šiaurės Amerikoje), rengiamos 12 apygardų valdančios Sostinės. Kadaise, prieš 74 metus 13-oji apygarda buvo sukilus prieš Sostinę, tačiau nesėmingai. Sukilimas buvo numalšintas, o apygarda nušluota nuo žemės paviršiaus. Nuo to karto kiekvienais metais yra rengiamos mirties žaidynės lyg priminimas maištininkams, kad niekas nenugalės Sostinės. Kaip auka, iš likusių dvylikos apygardų yra išrenkama po vieną jauną moterį ir jauną vyrą (iki 18 m.), kurie arenoje turės kautis tarpusavyje iki pat mirties, kol liks vienintelis nugalėtojas. 74-ųjų žaidynių 12-osios apygardos paaukotaisiais išrenkami Ketnė ir Pitas. Pagrindiniai herojai, su kuriais žaidynės tampa visai kitokios, ir po kurių Ketnė, liepsnojanti mergaitė, įžiebia kibirkštį tarp apygardų gyventojų ir pati to nežinodama tampa sukilimo simboliu, strazdu giesmininku, skatinančiu išsivaduoti iš Sostinės priespaudos bei kovoti už laisvę.

Žinoma, ne naujiena, kad filmas tiesiog nublanksta prieš knygą, tačiau gniaužianti kvapą ir iš pirmo žvilgsnio galbūt pasirodžius žiauroka istorija, kuri ne tik apie kovą ir taikos siekimą, bet ir kabinanti šeimos, draugystės, pasitikėjimo ir nenusaldintos meilės temas, mano manymu tikrai verta bent perskaityti.

2013 m. vasario 5 d., antradienis

Laiškai

O kiek sentimentų, kiek juoko kartais gali būti beskaitant senus blogo įrašus, senus realius laiškus, užrašines ar dienoraščius. Dar tiek atrandame paskutinę po lentynų užkampius. Ir vis dėlto naujojo blogo ir dar vieno semestro proga sugalvojau padaryti eilinę reformą bei prasimėtyti nereikalingus senus sąsiuvinius, lapelius ir dar visokiausius galus, kad tilptų naujieji.
Kaip visad nemažas šūsnis makulatūros nestebino, tačiau netyčia užtiktas segtuvas su senais laiškais tikrai privertė paaukoti ne vieną minutę ir vėl pasinerti į senus laikus. Postscrossing atvirutės, bepročių klubo susirašinėjimai, šv. Kalėdų sveikinimai ne kartą privertė nusišypsoti, bet turbūt labiausiai nepamiršiu Gretuko laiškelių. Ir kas galėjo pagalvoti kad nuo pirmojo laiško (gauto 2008-08) praėjo jau tiek laiko. Skaičiau ir nuoširdžiai juokiausi prisimindama VG, „Marizzitos su Pablitu“ laikus, meiles seiles, keisčiausius sapnus ir kitokias linksmas, o kartais nevisai istorijas, klausimus bei atsakymus. Dabar pagalvojus, kai kas net juokinga, tačiau tokių dalykų pamiršti tiesiog neįmanoma. Net jei ir susipažįsti internete. :)*