Cirque Du Soleil

„Alegria“. Būtent su šia linksma programa nr. 1 cirkas pasaulyje antrą kartą aplankė Vilniaus Siemens areną. Nors nebuvau 2011-aisiais gruodį, tačiau šiandien šis kanadiečių cirkas paliko neišdildomą įspūdį. Tiesa, tai nebuvo pigus malonumas, ypač norint gerai viską matyti. Tad, teko išleisti nei daug, nei mažai, apie 200 lt už bilietą, tačiau vos išvydus pasirodymą, supratau, kad jis to vertas tikrai.

Nuostabios dekoracijos, kupolas, šviesos efektai, kostiumų įvairovė, nepakartoja muzika ir atmosfera, kurioje galėjai pasijusti lyg Alisa stebuklų šalyje. Smagūs klounų juokeliai, verčiantys žiūrovus garsiai kvatoti, sulaukė išties nemažai aplodismentų, kaip ir vieno ištarta frazė kitam: „Aš tave myliu“, kurią aiškiai girdėjo visa salė, maloniai nudžiugino. Toliau pasirodymai su ugnimi, lankais, daugybė akrobatinių triukų, salto, oro akrobatai, o mažoji kinė (tikiuosi gerai atpažinau jos tautybę) parodė išties tobulą savo plastiką, į kurią dar ilgai galėjau žiūrėt ir žiūrėt. Matyt, kažkoks užburiantis pasirodymas.
Paskutinis numeris turbūt labiausiai patiko, ir matyt, labiausiai užgniaužė kvapą: šuoliai iš didelio aukščio ir lengvas susikibimas rankomis padarius ne vieną salto ore.
Galiausiai pabaiga bei tradicinė „Alegrios“ melodija, kurios taip laukiau ir tuo pačiu visai nelaukiau. Net liūdna tada pasidarė, kad jau viskas, kad pasirodymas praėjo tiesiog žaibiškai, o juk atrodė, kad ~2 val. + 20 min. pertrauka tiek daug.
Ir visa tai, ir dar daugiau, galima sutalpinti į vos tris pasaulyje gerai žinomus žodžius:

Cirque Du Soleil

 

Merci, Kanadai ir visiems, kurie savo sunkiu darbu stebina mus savo magiškais pasirodymais! ♥

Nes jūs geriausi!

 

Sielonešė / The Host

Seniai čia neberašiau, todėl nutariau pasidalinti savo įspūdžiais apie neseniai matytą filmą, pastatytą pagal „Saulėlydžio“ sagos autorės Stephenie Meyer knygą „Sielonešė“. Atsiliepimai kaip ir įprasta buvo labai prieštaringi: vieni liaupsina, kai kas laiko net geresniu už visiems puikiai žinomą vampyriškąjį bestselerį, tuo tarpu kiti peikia ir smarkiai nuvertina. Tad eidama į šią juostą truputį abejojau, ar po „Saulėlydžio sagos“ neteks smarkiai nusivilti.

Iš pradžių siužeto liniją šiek tiek sudėtinga buvo suprasti, nes kai kurios kūrinio detalės ar kodėl viena ar kita įvyko kėlė neaiškumų. Galbūt taip dėl to, prisipažinsiu, kad nesu skaičiusi knygos, tačiau filmas savotiškai įtraukė. Buvo įdomu stebėti ir kitokios tematikos Meyer kūrinį. Vis dėlto kūrybos bruožų panašumų buvo galima įžvelgti ne vieną. Pirmiausia, mistika. Vėl antgamtinės būtybės, tik šįkart ateiviai. Toliau idealios meilės tematika, bet kaip gi be jos? Santykiai tarp žmogaus ir nežemiškos būtybės, savotiškas meilės trikampis, tik čia dvi asmenybės su skirtingais jausmais viename kūne, ir pagaliau laiminga (bei šiek tiek netikėta) pabaiga, po kurios kažkodėl akyse iškilo Belos su Edvardu ir Nesės su Džeikobu paveikslas.
Filmui įpusėjus pradėjau truputį nuobodžiauti. Kaip 2 valandų turkmės, manau, buvo šiek tiek ištemptas. Be to, ir daug veiksmo nebuvo, vizualinių efektų taip pat, ne kartą jautėsi dirbtinumas tiek iš techninės pusės, tiek aktorių vaidyboje, o ir garso takelis stipriosiomis savo pusėmis labai nepasižymėjo, kad vos išėjus iš kino salės, dar ilgai girdėčiau kokią gera melodiją, ar grįžus namo, norėčiau ją paklausyti dar kartą Youtube.
Labiausiai turbūt, kas patiko ir gyvino filmą, tai meilės akimirkos, žavios spalvos, akių efektai, gražūs vaizdai, pagrindiniai herojai ir... idėja.

Apie ką gi visa tai? Arba ką gero pasiėmiau iš šio kūrinio?

Ilgai dar svarsčiau, bet grįžus namo pagaliau priėjau prie išvados, kad žmogiškumas, jausmai, pojūčiai, prisiminimai, o svarbiausia, pagrindinė mintis, parodyti, koks brangus ir gražus yra gyvenimas, turbūt ir bus tas varikliukas, kuris ir daro šią istoriją unikalią.

Reziumė

Filmu nenusivyliau, nors ir nebuvo kažkas tokio, kad pasakyčiau wow bei stačia galva pulčiau ieškoti knygos, kaip buvo su „Bado žaidynėmis“, tačiau nesigailiu, kad pamačiau šį filmą. Manau, tikrai buvo verta. Jau vien dėl S. Meyer.

Vertinimas: kadangi IMDb šiuo metu beveik šešetas, todėl pridėsiu dar balą nuo savęs už Wandos ir Iano atsisveikinimo sceną bei bučinį, atgaminusį man šiek tiek gražių prisiminimų, ir galutinai vertinu 7/10.