Naujas perliukas, apie kurį girdėjus buvau jau labai seniai. Taip pat ne vieną kartą išgirtas kūrinys, tačiau iš pradžių didelio susidomėjimo tam nejaučiau. Galbūt, dėl to, kad kaip pasaulinio mąsto bestseleris, vertė manyti, kad tai bus tik dar viena fantastinė knygiūkštė, bandanti nurungti legendines „Hario Poterio“ ir „Saulėlydžio“ sagas. Nepataisė nuomonės ir ekranizuota pirmoji dalis, kurią deja, bet mačiau anksčiau nei kad paėmiau į rankas knygą. Ruošimasis kažkokioms žaidynėms, žudynės ir požiūris į žmogaus gyvybę suerzino, tarsi ji nieko nereikštų. Režisierius per daug nepersistengė ir neskaičiusiam knygos žiūrovui nedaug ką ir tepaaiškino.Vis dėto prieš didžiąsias metų šventes netikėtai gavau visas tris knygas ir neseniai užbaigiau paskutiniąją dalį – „Liepsnojantis įniršis“. Istorija ne tik įtraukė bei nesinorėjo atsitraukti nė akimirkos, bet ir pakeičiau kardinaliai nuomonę apie kūrinį. Taip pat galėjau objektyviau įvertinti ir filmą.
Trumpai apie istoriją:
Žaidynės vykstančios Paneme (lyg ir Šiaurės Amerikoje), rengiamos 12 apygardų valdančios Sostinės. Kadaise, prieš 74 metus 13-oji apygarda buvo sukilus prieš Sostinę, tačiau nesėmingai. Sukilimas buvo numalšintas, o apygarda nušluota nuo žemės paviršiaus. Nuo to karto kiekvienais metais yra rengiamos mirties žaidynės lyg priminimas maištininkams, kad niekas nenugalės Sostinės. Kaip auka, iš likusių dvylikos apygardų yra išrenkama po vieną jauną moterį ir jauną vyrą (iki 18 m.), kurie arenoje turės kautis tarpusavyje iki pat mirties, kol liks vienintelis nugalėtojas. 74-ųjų žaidynių 12-osios apygardos paaukotaisiais išrenkami Ketnė ir Pitas. Pagrindiniai herojai, su kuriais žaidynės tampa visai kitokios, ir po kurių Ketnė, liepsnojanti mergaitė, įžiebia kibirkštį tarp apygardų gyventojų ir pati to nežinodama tampa sukilimo simboliu, strazdu giesmininku, skatinančiu išsivaduoti iš Sostinės priespaudos bei kovoti už laisvę.Žinoma, ne naujiena, kad filmas tiesiog nublanksta prieš knygą, tačiau gniaužianti kvapą ir iš pirmo žvilgsnio galbūt pasirodžius žiauroka istorija, kuri ne tik apie kovą ir taikos siekimą, bet ir kabinanti šeimos, draugystės, pasitikėjimo ir nenusaldintos meilės temas, mano manymu tikrai verta bent perskaityti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą